Laikas baigti su technikos fetišizmu

Skaitmeninė era ne taip jau smarkiai pakeitė mūsų gyvenimą.

Kai 1997 metais kompiuteris IBM Deep Blue nugalėjo pasaulio šachmatų čempioną Garį Kasparovą, daug kas pagalvojo, kad peržengta svarbi riba. Žmogus pirmą kartą pralošė mašinai, ir dar savo apties veiklos sferoje - viename iš pačių intelektualiausių frontų.

Pono Kasparovo pralaimėjimas sustiprino nerimą tų žmonių, kurie baiminasi mašinų sukilimo. Laikraščiai garsiai šaukė, kad mes pralaimime bedvasiams robotams visuose frontuose.

Tačiau buvo ir tokių, kuriems kompiuterio pergalė tapo įkvepiančiu požymiu, kad žmonija pagaliau įžengė į technologinę utopiją. Jie pranašauja "technologinį singuliariškumą", kai kompiuteriai peržengs kritinę ribą ir įgys super intelektą, pranokstantį žmogiškąjį. Tada mašinos ims vystytis savarankiškai mums nežinoma linkme. "Kultistais", vadovaujami Rėjaus Kurcveilio, tiki "singuliariškumo" artėjimu ir neišvengiamumu, dėl ko mes atsidursime savotiškame rojuje, kuriame riba tarp žmogaus ir mašinos išnyks, mes ištrūksime už savo fizinio kūno ribų ir įveiksime biologinių smegenų apribojimus.

reklama

Atvirai kalbant, kompiuteris nenugalėjo mūsų šachmatų čempiono. Ponas Kasparovas pralošė grupelei didmeistrių ir keliems programuotojams. Būtent tie žmonės užprogramavo kompiuterį tam, kad jis atliktų teisingus skaičiavimus.štai ir viskas.

Jeigu Deep Blue išloštų ne prieš Kasparovą, o prieš kitą kompiuterį (pavadinkime jį Deep Red), galima būtų daryti teisingą išvadą, kad Deep Blue programuotojai yra protingesni už tuos, kurie darbavosi su Deep Red. Ir tada niekas nešūkautų, kad kompiuteriai netrukus užgrobs pasaulį. Mes buvome ir iki šiol esame mašinų valdovais.

Filosofas Klaivas Hamiltonas iš Čarlzo Stiorto universiteto Australijoje įžvelgia panikos priežastį tame, kad mūsų visuomenė pavertė kompiuterį fetišu - daiktu, kuris yra garbinamas, kuris neva turi magiškų galių. Mes įsitikinę, kad vieną gražią dieną kompiuteriai taps pernelyg galingi ir mes prarasime jų kontrolę. Hamiltonas mano, kad to niekad neįvyks, ir štai kodėl.

Šiuolaikiniai automobiliai aprūpinti kompiuteriais, tačiau, kaip ir prieš 30metų, mašinos atlieka tą pačią funkciją - veža mus ten, kur mes norime važiuoti. Jūs nusiimate pinigus nuo kortelės bankomate - tai patogiau, negu eiti į banką ir aiškintis iš pradžių su operatoriumi, paskui su kasininku, tačiau esmė išlieka ta pati. Mes siunčiame elektroninius laiškus - dalykinis susirašinėjimas paspartėjo, tačiau įprasto pašto, fakso ir telefono laikais žmonės irgi kažkaip sugebėjo išgyventi ir puikiai darbuotis. Kompiuteriai leidžia mums žaisti elektroninius žaidimus, žiūrėti filmus ir apsipirkti, tačiau tai nereiškia, kad prieš 30 metų žmonės neturėjo jokių pramogų ir nevaikščiojo į parduotuves.

reklama

Hamiltonas paaiškino: mus apgavo tie, kurie pelnosi iš kompiuterių kūrimo, naudojimo ir pardavinėjimo, o taip pat mus apgaudinėja žurnalistai, futurologai ir visi kiti, kas maitinasi iš IT technologijų. Mes pernelyg patikliai žvelgiame į jų nuomones.

Mašinų baimę irgi lengva paaiškinti: žmogus ir pats gerai nežino, ką jis gali padaryti ir neretai su siaubu žvelgia į savo paties išradingumo rezultatais. Ir kai kam atrodo, kad mašinos ne šiaip atlieka už mus sunkius ir nuobodžius darbus, bet atima iš žmonių dalį žmogiškumo.

Šį nerimą sukėlė ne kompiuteriai. Jis atsirado pirmaisiais pramoninės revoliucijos metais, kai prasidėjo mechanizacija to, ką šimtmečiais darė žmonės ir gyvuliai. Kai Stenlis Kubrikas ir Džeimsas Kemeronas baugino mus filmais apie maištą pakėlusias elektronines smegenis, jie sėmėsi idėjas iš to paties šaltinio, kaip ir Meri Šeli bei Herbertas Velsas. Tiktai Frankenšteinas įgavo Terminatoriaus pavidalą, o siaubas, kurį kėlė neištirtos gamtos galios, užleido vietą baimei, kurią kėlė skaičiavimo technikos galia - prisiminkime "2000-ųjų problemą", sumaniai išpūstą IT industrijos žiniasklaidoje.

Kompiuteriai tiek pat gali užkariauti pasaulį, kaip kalkuliatoriai užkariauti turgų. Kažkur visada esama širmos, už kurios sėdi seneliukas, tampantis visus už virvučių.

Ponas Hamiltonas primena mums, kad psichologai atrado mumyse vieną įdomų bruožą: mums atrodo, kad mūsų gyvenimas priklauso ne nuo mūsų pačių, o nuo sprendimų, kuriuos priima kažkokia išorinė jėga. Matyt, kompiuteris pasirodė esąs puikiu "pasenusio" Dievo pakaitalu.

Deep Blue - viso labo negyvas agregatas. Jis sugebėjo nugalėti Kasparovą tiktai todėl, kad šachmatus galima žaisti, naudojantis tiksliais algoritmais, juk tai viso labo žaidimas. Mašina pasiekė pergalę dėka grubios savo skaičiavimo galios, o su žmogaus proto kūrybinėmis galimybėmis ji niekad nesusidoros.

Kompiuteris niekad netaps protingas ar autonomiškas. - daro išvadą Hamiltonas. Ne šachmatai paverčia mus žmonėmis.

www